Žaltyčio ežeras – svarbi teritorija paukščių migracijai, perėjimui. Savavališki liepteliai, ėjimas per nendryną, trikdo ežere perinčių ir apsistojančių migracijos metu paukščių ramybę.
Tirti ir pasigėrėti unikalia gegužraibinių augalų rūšimi - elbiniu skiautalūpiu, į Žuvinto biosferos rezervatą rugpjūčio pirmomis dienomis susirinko specialistai botanikai ir gegužraibių entuziastai iš Lietuvos, Lenkijos ir Estijos.
Jau kelis metus stebima Žuvinto biosferos rezervato šalia esanti, prie Simno ežero įsikūrusi didžiųjų baltųjų garnių kolonija panašu, kad čia įsikūrė tvirtai. Garnių kolonija didėja, šiemet čia perėjo ne mažiau 40 porų, ankstesniais metais buvo iki 30 lizdų. Tai vienintelė žinoma baltųjų garnių perimvietė Dzūkijos regione, aptikta 2019 metais.
Didžiausios Lietuvoje siauralapių gencijonų radvietės, nepaprastai įvairi ir unikali pelkės pakraščio pievų augalija stebino savatigalį susirinkusius Medumėlės, Lietuvos retųjų augalų pažinimo ir apsaugos klubo narius.
Nuo šių metų liepos pradžios saugomų teritorijų kontrolė perduota Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos. Žuvinto biosferos rezervato direkcijos reindžeriai nuo šiol vykdo prevencinę veiklą biosferos rezervate ir kitose priskirtose saugomose teritorijose.
2011 m. birželio 28 d. Drezdene, Vokietijoje, vykusioje 23-ojoje UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ Tarptautinės koordinuojančios tarybos sesijoje Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą.
Nuo birželio 28 d. Žuvinto biosferos rezervato direkcijai vadovauja naujas direktorius – Paulius Čeponas. Pastaruoju metu jis dirbo Marijampolės savivaldybės administracijoje, yra baigęs Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros magistro studijas.
Žuvinto biosferos rezervatas yra namai daugiau, nei 4200 rūšių gyvūnų, augalų, grybų, o kasmet tyrėjai atranda vis naujų. Iš čia rastų 540 grybų rūšių, net 288 rūšys pirmąkart aptiktos 2019-2020 metais.
Buktos miško skroblynuose rasta nauja Lietuvai gegužraibinių šeimos skiautalūpių genties rūšis dar neturi lietuviško pavadinimo ir yra šimtus kilometrų nutolusi nuo artimiausių radviečių.
