Amalvos pelkės atkūrime – paskutinieji štrichai

Baigiami atlikti numatyti gamtotvarkos darbai Amalvos pelkėje šį pavasarį nukreips polaidžio vandenis į pelkę po kelių dešimčių metų pertraukos.

 Gamtotvarkos projektas eina į pabaigą

Žuvinto biosferos rezervate žiemą, kol gamta miega, gamtotvarkininkams darbo pakanka. Ypač Amalvos pelkėje, kur vandens lygio atstatymo darbai vykdomi jau nuo 2009 metų. „Patvenkus melioracinius griovius ir taip atkūrus vandens lygį auštapelkės šiauriniame ir vakariniame pelkės pakraščiuose, palaipsniui vietoje krūmokšniais ir pavieniais medžiais apaugusios degradavusios aukštapelkės atsikurs aukštapelkė su jai būdinga specifine augalija ir gyvūnija“,- sako Argaudas Stoškus, LIFE projekto „Hidrologinio režimo atkūrimas Amalvos ir Kamanų aukštapelkėse“ koordinatorius.

Prieš melioraciją šių pelkės pakraščių vandens lygis būdavo palaikomas iš beveik 16 km² baseino bei aukštapelkės pritekančio vandens. Tai užtikrindavo pelkės pakraščio drėkinimą net ir sausuoju laikotarpiu. Situacija radikaliai pasikeitė XX a. septintajame  dešimtmetyje šiaurinėje pelkės dalyje įrengus Amalvo polderį ir vakariniu pakraščiu iškasus didelio skerspjūvio melioracijos griovį, kuris beveik penkis dešimtmečius pelkei taip svarbų vandenį nukreipdavo tiesiai į Dovinės upę.

„Siekiant bent iš dalies atkurti prieš melioraciją buvusias hidrologines sąlygas teko išmokėti kompensacijas arba išpirkti valstybei daugiau kaip 30 ha privačių žemės sklypų, pertvarkyti melioracijos sitemas, rekonstruoti pylimų atkarpas. Tačiau šis ūkinės naudos praradimas ir patirti kaštai bus kompensuoti pelkės visuomenei teikiama nauda. Palaikant aukštesnį vandens lygį durpės skaidymąsi pakeis drupėdaros procesai, dėl ko ne tik, kaip minėta, atsikurs bioįvairovė, bet sumažės šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimas, azoto išsiplovimas. Remdamiesi šiltamio efektą sukeliančių dujų emisijų taršos leidimų esama bei prognozuojama kaina apskaičiuota, kad pelkės vandens lygio atkūrimo kaštai turėtų atsipirkti per 5-22 metus. Taip pat sumažės tarša azotu, o užliejami apypelkiai absorbuos dalį iš dirbamų laukų atnešamų maistmedžiagių taip gerindami iš pelkės ištekančio vandens kokybę“, teigia A. Stoškus.

Tuo tarpu ir kitose rezervato dalyse gamtotvarkininkams darbo netrūksta. Baigiantis žiemai pagaliau pavyko dirbti su technika kertant sumedėjusią augmeniją, naikinant kelmus ir didžiuosius kupstus Žuvinto palių pietinėje dalyje - Kiaulyčios pelkėje.  Šią žiemą šlapynėse susiformavo sausledis – ant žolių kupstų, nendrių stiebų pasikabinęs plonas ledas, po kuriuo atslūgus vandeniui, liko didelis oro tarpas. Važinėti tokiose vietose labai nelengva, daug kur plonas pakibęs ledas neišlaiko net žmogaus svorio ir lūžta. Tačiau ir tokiomis  sąlygoms Žuvinte pavyko sutvarkyti kelių dešimčių hektarų teritoriją.

Unikali galimybė pamatyti, kaip artodo Žuvinto pelkė

Dar kelios dienos ir gamtotvarkininkai užleis savo vietas paukščiams. Ta proga rezervato direkcija kovo 10 d. norintiems aplankyti didžiausią Lietuvos pelkę bei stebėti parskrendančius paukščius gamtos mylėtojams rengia pažintinį žygį per Žuvinto ežerą ir aukštapelkę. Vieversiai neparskrido per šv. Motiejų, kovo 4 dieną praleido kovarniai, tad verta pabandyti patikrinti, ar pagrįstai kovo 10 d. vadinama Keturiasdešimties paukščių diena.