Ežeras neatsilaikė prieš pirmą žiemos šaltuką

Prasisklaidžius ryto migloms matyti, jog Žuvintas netikėtai užšalo. Užteko vos trejeto parų su vyraujančiomis neigiamomis, tegul ir švelniai žiemiškomis temperatūromis ir ežeras pasidavė. Sniego košės plutelė vandens paviršiuje sustingo į ploną leduką. Iš tolo matosi, jog properšos išlikę tik atviriausiose ežero gylėse.

Per porą naktų visiškai pasikeitė vandens paukščių gyvenimas. Dingo ančių būriai. Ties properšos kraštu ant ledo snaudžia gulbių šeimyna. Iki šiol užsilikęs beveik pusantro tūkstančio žąsų būrys jau nebesijaučia saugus, į laukus triukšmingai išskrenda vos auštant, o grįžta naktį. Prasisklaidžius rūkui, aišku kodėl: ant ledo krašto jūrinis erelis peša anksti ryte pagautą žąsį.

Apart gulbių ir neįprastai ilgai užsilikusių žąsų Žuvinte pamatysi ir kitų sparnuočių: vakare į nendrynus parskrido būrelis varnėnų, sutemus ežere šūkčioja gulbės giesmininkės ir didieji baubliai.  Jei pavyks pribristi, paežerės nendryne išgirsi ir nendrinę startą ar pamatysi pilkąjį garnį. Jie visi pasitrauks, jei tik išsilaikys žiema. Tuo tarpu paežerėje braidžiojančiam gervės jaunikliui, kurį stebėjome prieš kelias dienas, tie šalčiai gali būti paskutiniai: žiema negaislestinga ne tik sužeistiems, ligotiems, bet ir atsitiktinai pasiklydusiems ir neišskridusiems paukščiams.