Kapt – ir nėra žvirblio

Laukiame nesulaukiame parskrendant nacionalinio paukščio. Bet ar jo laukia kiti mūsų krašto gyventojai? Rezervato specialistai buvo nustebinti, ką veikia baltasis gandras kai niekas nemato.

Į lizdą ties Žuvinto rezervato direkcija gandras parskrido per patį Blovieščių, kovo 25–osios  vėlų  vakarą. Ko gero, pirmąkart per visą stebėjimų istoriją jam etnologų priskirtą dieną. Ir jau paryčiu dar tamsoje pasigirdo jo garsus kalenimas.  Tad nuo prietemos laukę kylančių iš ežero žąsų gamtininkai norom nenorom stebėjo, ką šalimais veikia parplasnojęs tautos numylėtinis.

Vos švintant, pašiauštomis plunksnomis raudonsnapis lėtai trypinėjo kelis mėnesius nelankytame lizde ir be abejo, pastebėjo kas šalia gyvena. Ogi karklažvirbliai vos atšilus orams susikraustė į gandralizdį, susikrovę savo lizdelius laimingi tupinėja ant atsikišusių šakų.

Gandras lėtai nusižiūrėjo vieną tokį žvirblį, kuris gal nė neįtarė, kad didelis baltas paukštis gali būti nedraugiškai nusiteikęs. Kapt – ir žvirblis jau snape. Vargšelis ilgai spurdėjo, kol aprimo ir nukeliavo į gandro gūžį.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius baltųjų gandrų skaičius rezervate patrigubėjo. Užtai pievų paukščių rūšių, ypač pempių, griciukų, perkūno oželių skaičius tragiškai sumažėjęs. Griciukai praėjusiais metais rezervate išvis neperėjo. Neabejojame, kad labai mažas tilvikinių paukščių perėjimo sėkmingumas daugiau ar mažiau susijęs ir su ten besimaitinančiais gandrais. Tai bene vienintelis paukštis, kurio tilvikai nelaiko priešu ir nepersekioja, kaip kad esti lingių ar varninių atvejais.

Iki šiol niekas netiria neįprastai pagausėjusių gandrų įtakos ekosistemoms ir ypač saugomoms paukščių rūšims. Tad ir gandro, surijusio žvirblį lyg ir nėra už ką smerkti.