Pavasaris nesvetingas grįžusiems sparnuočiams

Visą savaitę jokių naujų sugrįžusių paukščių rūšių - tai retai pasitaiko kovo mėnesį, tradiciniame kalendoriuje kone kas kelintą dieną pažymėtame tai vienų, tai kitų sparnuočių sutiktuvių dienomis. Žuvinto specialistai priskaičiuoja keliolika jau parskridusių rūšių, tarp kurių  varnėnai, pilkieji garniai, laukiai, didieji baubliai, gervės, pilkosios žąsys ir gulbės. Bet kitų, atrodo reiks gerokai lukterti.

Šaltis ir sniegas išvijo migrantus

Kovo pradžioje virš Žuvinto bene kasdien ratus suko pulkeliai gulbių. Balti paukščiai nekantrauja grįžti į vėlyvą rudenį paliktas perėjimo teritorijas ir pasinaudotų kiekviena didesne vandens properša, kad tik pasilikti pasiilgtame ežere. Deja, atitirpusi buvo tik Dovinės upė, tad gulbėms nebuvo kur tūpti. Vos tik laukuose nutirpo arimų lopai, iš po sniego išlindo žolynų kupstai, ežero pakrantėje pasirodė pilkųjų žąsų poros. Palių pakraščiuose pasigirdo gervių trimitai.

Visų tų paukščių dabar Žuvinte nepamatysi. Ko gero, vienintelės gervės kur nors tyliai slapstosi užsiglaudusios pelkės kraštais, bet ir jų negirdėti. Nebesirodo gulbės, tyliai dingo pilkosios žąselės.

Vietoje pavasario šurmulio Žuvinte šiomis dienomis karaliauja žiemiški orai. Tegul saulėti, gan ramūs, tačiau visai ne tokie, kokių tikėjosi iš žiemaviečių sugrįžę sparnuočiai.

Šią savaitę Žuvinto apylinkėse naktį spaudė iki 19 laipsnių šaltis - kaip gervėms tokį ištverti, ką tik parskridus iš Afrikos? Juk Žuvinto apylinkėse visur balta: atitirpusius arimų lopus uždengė naujas sniego sluoksnis, šaltis seną permirkusį sniegą sušaldė į kietą plutą, pro kurią nei prie želmens, grūdo prisikasi ar pelę sugausi. Net medžiotojų šėryklos, kur paprastai badmečiu glaudžiasi gervės - ir tos užsnigtos.

Nesitraukianti žiema sujaukė daugiamečius grafikus

Ankstyviesiems paukščiams migrantams šis pavasaris be abejo, bus vienas vėlyvesnių. Remiantis paskutiniųjų 25 metų stebėjimais, pirmos pilkosios žąsys Žuvinte pasirodo vidutiniškai vasario 20,  vieversiai -  kovo 1, pempės kovo 3, baltieji gandrai - kovo 22 dienomis.

Tai tik aritmetiniai vidurkiai, jie visiškai nenurodo, kada grįžti sparnuočiams. Be reikalo lauktume jų būtent tomis dienomis, nes pirmosios registracijos dienos išsibarsčiusios po vasario, kovo, net balandžio mėnesius, - nelygu kokios gamtos sąlygos tais metais buvo.

Dar keisčiau atrodo atskirų paukščių dienos, etnografų primenamos tradiciniame kalendoriuje. Per pastaruosius 25- erius  metus Vieversio dieną, vasario 24 d., šis paukštelis parskrido tik vieną kartą. Gandro dieną, kovo 24-ąją , mūsų nacionalinis paukštis parskrido 2 kartus, o pempei visai nepavyko- jai skirtą kovo 19 d. neužfiksuotas nei vienas pirmos registracijos atvejis.

Niekas, apart tradicijų nesieja tų paukščių su jiems skirtomis mūsų kalendoriaus dienomis. Gal net ir nereiktų tų dienų vadinti paukščių vardais, nes iš tikro - tai dienos skirtos populiariausiems šventiesiems ar kitoms katalikų liturginiame kalendoriuje pažymėtoms dienoms atminti. Ir niekas paukščių dienomis jų nevadino - buvo šv. Motiejaus diena, Juozapinės, Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai (Blovieščiai). Turėjome ilgą laikotarpį, kai visa, kas susiję su bažnyčia stengtasi slopinti, tad paukščių dienos, kad ir klaidinančios, čia labai pasitarnavo.

Kam pavasaris jaučiasi

Betgi pavasario atėjimas juntamas ne vien pagal parskridusius paukščius. Mūsų krašte žiemoję sparnuočiai puikiai jaučia ilgėjančią dieną, aukštyn kopiančią saulę. Ir žiemiški orai jiems nedaug kliudo: miškai net trata nuo toli sklindančių genių trelių. Margieji geniai, meletos dabar skelbiasi užėmę pasirinktą perėjimui teritoriją, kiekvieną ramesnę saulėtą dieną visa jėga kalendami į miško stuobrius, nudžiūvusias šakas - sausas medis juk skamba garsiau nei žalias. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, mažieji apuokai - jiems dabar pats vestuvių metas, nepriklausomai nuo to, gnaibosi stingdantis šaltis naktimis, ar ne.

Pavasaris - staigus ir be potvynio?

Labai neparanku prognozuoti gyvosios gamtos pokyčius, kai net meteorologų prognozės keičiasi kas kelinta diena. Bet daugiamečiai gamtininkų stebėjimai rodo, kad vėlyvieji pavasariai būna kur kas raiškesni, nei įprastiniai. Fenologiniai gamtos reiškiniai, sparnuočių sugrįžimas tada gali būti nepalyginamai geriau matomi. Vėluojantys sparnuočiai tada ne tik Žuvinte, bet ir kur bepažvelgsi, pasipila didžiuliais būriais; parskrendanti rūšis seka rūšį ir kiekviena diena atneša ne po vieną naujieną.

Tai, ką dabar bene tiksliausiai žinome -  šį pavasarį Žuvintas nepatvins, kaip įprasta. Kad ir kaip ilgai užsitęs šalti orai,  sniego jau kažkiek nebepadaugės, o per žiemą jo susikaupė tikrai nedaug, atšilus visos atsargos bematant išgaruos ar susigers į sekliai įšalusią žemę. Menkas žemės įšalas savo ruožtu gali sudaryti sąlygas ankstyvesniam augalų atbudimui.