Sparnuočiai grįžta nelaukdami žiemos galo

Balandžio pradžioje prieš penkerius metus Žuvinte pilkosios žąsys buvo išsivedę jauniklius. Dabar būsimų jų lizdų vietos po storomis pusnimis. Žiemiški orai sujaukė parskrendančių paukščių ritmus ir neaišku, kaip tai atsilieps jų tolimesniam gyvenimui.  

Bet paukščiai rizikuoja ir nelaukia: šiandien į rezervatą parlėkė pirma šelmeninė kregždė.

Paskutinės žiemos dienos

Žuvinto apylinkių vaizdas dabar žiemiškas kaip niekad. Apsnigtos kalvos, juosiančios pelkę, miškelių pakraščiuose pusmetrio storio pusnys. Jos ir ežere, tik dar storesnės ten, kur įsibėgėjusius vėjus stabdė nendryno juosta. Vos saulė aptirpdo sniegą po medžiais - žiūrėk, vėl viską uždengia byrančios snaigės. Naktimis šaltis spaudžia iki - 10 laipsnių šalčio, dieną nesiekia 5 šilumos. Matyti tokį vaizdą balandžio mėnesį tenka ne kasmet ir ne kiekvieną dešimtmetį.

Betgi jau akivaizdu - tam žiemos rūbui atėjo galas. Žuvinto ežere sniego sluoksnis, kad ir storas - visas peršlapęs. Tik paryčių šaltis paviršių sustingdo į plutą, o giliau - vandens ir sniego košė. Vanduo ant ledo ieško mažiausių plyšelių skverbtis žemyn, nesulaikomai srūva senais įtrūkimais, aketes versdamas šuliniais. Nušvitę vidudienio saulės spinduliai, atrodo, nebe tirpdo, o tiesiog kąsniais graužia ir naikina baltą žemės paklodę.

Į Žuvintą grįžta paukščių šurmulys

Ne akyse nykstantis sniegas, o paukščių elgesys dabar skelbia pavasario atėjimą. Neapsikentę sparnuočiai nesulaikomai grįžta iš žiemaviečių, danguje rūšis seka rūšį, būrys seka būrį. Čiulbantys pulkeliai  varnėnų sukasi prie sodybų, parlėkė kielės, danguje visomis kryptimis zuja vieversiai, mirguliuoja pempių sparnai. Žąsys ir gulbės jau nebesitraukia iš Žuvinto, užsiėmė lizdų teritorijas ir snaudžia ant ledo arba girgsėdamos suka ratus  virš ežero. Parskridę triukšmingi rudagalviai kirai nebesitraukia iš tradicinių kolonijų vietų, o nuo pelkės pakraščių ataidi gervių trimitai. Net nendrinės lingės, raudonkojai tulikai, dūminės raudonuodegės jau čia. Vidudienį miške užgiedojo strazdas giesmininkas. Saulėtos dienos gal ir nepadeda pasisotinti, bet pakelia sparnuočių nuotaiką. 

Bet kaip išgyvens pirma šiandien parskridusi ir ant elektors laidų tupinėjanti šelmeninė kregždė, yra tikra mįslė.

Šaltas pavasaris paliks savo pėdsaką

Kovo mėnuo ir balandžio pradžia buvo nepaprastai sunkūs parskridusiems paukščiams. Jei jie išties sugebėtų nujausti ateities orus, greičiausiai nebūtų rizikavę skristi į perimvietes ir kelias savaites kęsti tokį badą ir šaltį, kaip šįmet. Maisto trūkumas ne naujiena paukščiams ir įprastinį pavasarį. Neužtenka, kad nutirptų sniegas, gandrui reikės dar gerokai pabadauti iki pagaliau atkus varliagyviai, lizdus kraunančioms gulbėms, žąsims nebus kada skraidyti į laukus ieškant želmenų, o ežere augalai subujos po gero mėnesio. Kokį bestuburį ras raudonkojis tulikas žemėje, kol neišėjęs įšalas ir nematyti pavasario potvynio?

Pasitaiko, kad pavasarinių šalčių neatlaiko smulkūs giesmininkai, o išsekinti stambesni sparnuočiai neišgali sudėti gausesnių dėčių, kai kurios rūšys atšiauriais metais iš vis neperi. Tad apie šio pavasario pasekmes galėsime spręsti ir iš užaugintų vadų dydžių. Atrodo, šįmet išloš ne pirmieji, o vėliau sugrįžę sparnuočiai.

Tačiau kaimo sodyboje gerokai prieš Velykas grįžęs, pasišiaušęs ir drebantis nuo šalčio gandras jau atkuto. Su begaliniu užsispyrimu jis tempia šakas ir velėną į lizdą, nors gandrienės nematyti. Paukščiai gyvena šia diena, o ji sako - pavasaris ateina.

(A.P.)