Vienintelė baltųjų garnių kolonija Dzūkijoje įsitvirtino Žuvinto biosferos rezervato pašonėje

Jau kelis metus stebima Žuvinto biosferos rezervato šalia esanti, prie Simno ežero įsikūrusi didžiųjų baltųjų garnių kolonija panašu, kad čia įsikūrė tvirtai. Garnių kolonija didėja, šiemet čia perėjo ne mažiau 40 porų, ankstesniais metais buvo iki 30 lizdų. Kolonija kompaktiška, įsikūrusi nedideliame, atokiame paežerės eglyne. Lizdai sukrauti pačiose eglių viršūnėse. Šiuo metu lizduose dar tūpčioja po du – tris jau nemažus jauniklius, juos nuolat lanko, maitina tėvai. Tarp jų, stebėta ir keletas lizdų su šiųmečiais pilkųjų garnių jaunikliais. Tai vienintelė žinoma baltųjų garnių perimvietė Dzūkijos regione, aptikta 2019 metais.

 Pirmieji didieji baltieji garniai Lietuvoje pasirodė prieš kelis dešimtmečius. Ir tai buvo sensacija, nes tai pietinių kraštų paukštis, o dabar gana įprasti visoje šalyje. Pirmas didžiojo baltojo garnio stebėjimas kaip tik buvo Žuvinto ežere dar 1953 m. (Teofilis Zubavičius). Šiuo metu baltieji garniai beveik visur tapo įprasti, netgi žiemojantys. Nuo 2005 m. stebimi ir perint, žinomos bent šešios aktyvios jų kolonijos. Rudeniop daug kur, prie vandens telkinių, šlapių pievų galima pamatyti juos net nemažais būriais.

Ypač jie mėgsta rinktis Žuvinte, kur praleidžia laiką iki rimtesnių šalčių, čia jiems saugu ir pakankamai maisto, o minta daugiausia žuvimis, varliagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, bestuburiais, augalais.

Tai gana puošnus paukštis ir saugomas paukštis. Supainioti jį su kuo nors kitu nėra taip paprasta net stebint jį skrendantį, nes pabaidytas jis staigiai kyla aukštyn. Pakilęs iki tam tikro aukščio, ištiesia kojas atgal, kaklą sulenkia būdinga garniams „S“ forma ir, lėtai plasnodamas sparnais, skrenda tolyn nuo pavojaus vietos.