Žuvinte knibžda invaziniai vėžiagyviai, o vietiniams – visai ne juokai

Smulkūs Žuvinto ežero vėžiagyviai yra ne tik žuvų maistas, bet ir mokslininkų dėmesio objektas. Pratakiame ežere dabar randamos vietinės bei užvežtinės rūšys, kurias šią vasarą tyrinėjo Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojai Eglė Šidagytė-Copilas ir Denis Copilas-Ciocianu. Žemiau yra jų parengtas komentaras.

Žuvinte natūraliai gyveno mūsų platumose įprastos ežerinė (Gammarus lacustris) ir mažytė balinė (Synurella ambulans) šoniplaukos. Mūsų laboratorijos vadovas Kęstutis Arbačiauskas 2012–2013 m. čia aptiko svetimkraštes keturšarvę (Pontogammarus robustoides) ir mažytę Varpachovskio (Chaetogammarus warpachowskyi) šoniplaukas. Šios ir kitos Ponto-Kaspijos regiono kilmės vėžiagyvių rūšys iš Ukrainos vandens saugyklų sovietmečiu buvo introdukuotos į nemažai Lietuvos telkinių tikintis pagerinti žuvų mitybinę bazę. Tokiu būdu jos jau keliasdešimt metų gyvena ir Dusioje bei Simno ežere. Dusioje jos paprastai būdavo gausios, o Simne – nelabai, greičiausiai dėl deguonies trūkumo, kuriam introdukuotos rūšys, atrodo, yra jautresnės nei vietinės.

Kaip parodė vėlesni tyrimai, P. robustoides yra išties agresyvi invazinė rūšis, kuri tinkamuose jai ežeruose geba visiškai išstumti G. lacustris, gerokai susiaurinti vandens asiliuko (Asellus aquaticus) nišą ir iki minimumo sumažinti jo gausumą bei apskritai sumažinti vietinių dugno bestuburių gyvūnų biomasę ir įvairovę. Taip įvyko Dusioje, Simne, Metelyje ir kai kuriuose kituose Lietuvos ežeruose. Tuo tarpu tyrimai parodė, kad vargu, ar introdukcijos pasiekė tikslą ir kaip nors reikšmingai pagausino žuvų išteklius.

Jei prieš trejus metus Žuvinto pakrantėje, maudyklėje, dar buvo sunku sugaudyti tyrimams reikiamą P. robustoides kiekį tarp gausybės G. lacustris ir A. aquaticus, tai šįkart ji knibždėjo visur, be to, siaubingais gausumais. Tuo tarpu A. aquaticus vargais ne galais sugavome tik vieną vienintelį giliau, o G. lacustris taip ir likome neradę, nors visur ieškojome. Taip pat gausiai buvo C. warpachowkyi, aptikome dar ir kelias S. ambulans.

Dabartinė situacija ežere rodo, kad dideliuose Juodosios jūros baseino limanuose natūraliai gyvenanti P. robustoides per keletą dešimtmečių sugebėjo prisitaikyti gyventi ir tokiuose sekliuose, pelkėtuose ežeruose kaip Žuvintas ir kad net ir čia ji geba išstumti G. lacustris. Prie sėkmingo invazinės rūšies įsitvirtinimo galėjo prisidėti ir šiltėjant klimatui trumpėjantys ežero užšalimo laikotarpiai ir dėl to pagerėjusios deguonies sąlygos žiemą. Tarp kitko, Žaltytyje vis dar yra gyvybinga G. lacustris populiacija, o Giluityje jau irgi stebėjome tik P. robustoides.

Šįkart atlikdami tyrimus Žuvinte pagavome ir dar vieną introdukuotą Ponto-Kaspijos vėžiagyvį – Benedeno mizidę (Limnomysis benedeni). Tai pirmasis rūšies radimas ežere. Antra vertus, tai nieko stebėtino, nes ši rūšis seniai gyvena Simne. Greičiausiai į Žuvintą iš Simno turėjo patekti ir kita introdukuota mizidė – ežerinė mizidė (Paramysis lacustris).

Turbūt jau nieko nenustebins ir tai, kad Žuvinte tebegyvena iš Šiaurės Amerikos kilęs invazinis rainuotasis vėžys (Orconectes limosus), kurio buvimas ežere užregistruotas prieš kelerius metus.