Žuvinto pelkę ir visas apylinkes sekina iki šiol nestebėta sausra. Labiausiai ji jaučiasi pelkės aukštapelkės šlaituose, juodalksnynais apaugusiuose pakraščiuose, kurie pavasarį turėtų būti neperbrendami, o dabar po kojomis čeža sudžiūvę lapai.
Žuvinto aukštapelkės pakraštyje, gamtiniame rezervate, tripirštis genys stebėtas pirmą kartą.
Istorija apie Žuvinto rezervato rūšį, kuri, vos pasirodžiusi Lietuvoje ir iškart labai paplitusi, dabar yra tolimose paraštėse ir greičiausiai, nekelia jokio didesnio susirūpinimo.
Šie metai, sprendžiant pagal Žuvinto biosferos rezervate skaičiuotus gandrus, nacionaliniam paukščiui yra sėkmingi ir geresni, nei statistinis vidurkis.
Šiai nuotraukai – lygiai šimtas metų. Joje – 1924 m. birželio 15 dieną profesorius Tadas Ivanauskas su Lietuvos universiteto Kaune studentais praktikantais sodyboje ant Žuvinto ežero kranto.
Ar išties Amalvo ežere yra kūlgrinda, kurią gal būt protėviai buvo supylę, pernai rudenį ir ankstyvą šių metų pavasarį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslininkai padedant direkcijos specialistui tyrė pačiame pietvakariniame Amalvo pakraštyje.
Įsibėgėjantis pavasaris Žuvinto apylinkėse visuomet būna įspūdingas. Vienos praskrendančių paukščių rūšys keičia kitas, nesnaudžia sugrįžę į perimvietes sparnuočiai – čia kaskart gali išgirsti pačių įvairiausių naujų balsų.
Stambiausiais Lietuvos žvėris nesitraukia iš Žuvinto apylinkių. Dabar jis netrikdomas žiemoja netoliese esančiame Struogos miškelyje.
