Šie metai, sprendžiant pagal Žuvinto biosferos rezervate skaičiuotus gandrus, nacionaliniam paukščiui yra sėkmingi ir geresni, nei statistinis vidurkis.
Šiai nuotraukai – lygiai šimtas metų. Joje – 1924 m. birželio 15 dieną profesorius Tadas Ivanauskas su Lietuvos universiteto Kaune studentais praktikantais sodyboje ant Žuvinto ežero kranto.
Ar išties Amalvo ežere yra kūlgrinda, kurią gal būt protėviai buvo supylę, pernai rudenį ir ankstyvą šių metų pavasarį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslininkai padedant direkcijos specialistui tyrė pačiame pietvakariniame Amalvo pakraštyje.
Įsibėgėjantis pavasaris Žuvinto apylinkėse visuomet būna įspūdingas. Vienos praskrendančių paukščių rūšys keičia kitas, nesnaudžia sugrįžę į perimvietes sparnuočiai – čia kaskart gali išgirsti pačių įvairiausių naujų balsų.
Stambiausiais Lietuvos žvėris nesitraukia iš Žuvinto apylinkių. Dabar jis netrikdomas žiemoja netoliese esančiame Struogos miškelyje.
Dar niekada jų nebuvo taip gausu, kaip šiemet. Šių paukščių gausos rekordus registravome per pavasarines paukščių apskaitas, vasarą tačiau didžiausi skaičiai stebėti rudenį.
Žuvinto ežere suskaičiavome beveik devynis tūkstančius septynis šimtus apsistojusių pilkųjų žąsų. Pridėjus nakvojančias kituose Žuvinto biosferos rezervato ežeruose - Amalve, Žaltytyje, netenka abejoti – pilkųjų žąsų sankaupa šioje saugomoje teritorijoje pasiekė dešimt tūkstančių paukščių.
