Nurudusių nendrynų juostos apsuptas Žuvinto ežeras šiomis dienomis vėl primena rudenį. Dešimt dienų ledas buvo padengęs ežerą, tačiau vos užsitraukė paskutinės properšos - atlydys sutirpdė šalčio darbą. Nesulaukus Kalėdų, nei sniego, nei ledo neliko. Seklus ežeras žiemą užšąla labai greitai: užteko vos trejeto ramių parų su vyraujančiomis neigiamomis, tegul ir švelniai žiemiškomis temperatūromis ir ežeras pasidavė. Dabar stebėjome atvirkštinį procesą - vos kelių laipsnių šilumos dienomis, vidutinio vėjo užtenka kad ežeras pamažu nusimestų ploną ledo lukštą.
Apledėjimo dienų pakako, kad visiškai pasikeistų vandens paukščių gyvenimas. Dingo ančių būriai. Tos kelios dešimtys didžiųjų ančių, kurios supasi naujai atitirpusiame ežere - tik nedidelė dalis visai neseniai ežere lūkuriavusių paukščių. Neradę saugios nakvynės ežere pasitraukė neįprastai ilgai užtrukęs pusantro tūkstančio želmeninių ir baltakakčių žąsų būrys. Gulbės greičiausiai persikėlė į kitus Dzūkijos ežerus - Metelį, Dusią, kurie užšalti nesiskubino. Be ančių ežere dabar pamatysi tik užskrendančius sidabrinių kirų pulkelius ir retkarčiais salos beržuose nutupiančius jūrinių erelių porą, kartais ir su jaunikliu. Ar pasitraukė visai neseniai stebėti varnėnų pulkeliai, nendrinės startos, pilkieji garniai, didieji baubliai - neaišku. Aukštas vandens lygis paežerėje labai apsunkina paukščių paieškas.
Tuo tarpu laukuose matyti žiemos paukščių - yra tūbuotųjų suopių, stebėtos sniegstartės, matosi ir svirbelių. Tiesa, jų nedaug, o ir tie paukščiai nesiartina prie sodybų.
Besniegės Kalėdos nėra jokia išimtis, nes tokių, visai neatitinkančių tradicinių žiemų supratimo, vaizdų pastaraisiais dešimtmečiais būta daug. Prieš ketvirtį amžiaus pasitaikė net kelios labai šiltos žiemos, kai žiemą oro temperatūra viršydavo 10 laipsnių šilumos, o 1989-1990 m žiemą greta Žuvinto tyvuliuojanti Dusia, didžiausias Dzūkijos ežeras, net neužšalo.