Prieš 70 metų Žuvinto ežeras glaudė Lietuvos partizanus

Riečių k., Marijampolės rajone ties Žuvinto ež. paminėtos 1945 m. rugpjūčio 6–12 d. vykusių Žuvinto-Palių kautynių 70-osios metinės.

Tremtinių choro giedotu himnu ir dainomis, tautinės vėliavos pakėlimu, karių savanorių garbės salvėmis, šventomis mišiomis Riečių bažnytėlėje ir žuvusių partizanų pagerbimu Gudelių kapinėse pažymėtas svarbus ir garbingas šalies pokario rezistencijos laikotarpio įvykis.

Daugelis vietos gyventojų puikiai žino tuos neramius ir tragiškus laikus, nors šio minėjimo sulaukė vos keli kovų dalyviai. Vienas jų, Žuvinto ežero kautynių dalyvis Vincas Kubertavičius-Vidugiris-Siaubas-Jovaras, iki šiol tvirtas ir guvus, susirinkusiems papasakojo kautynių istoriją. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas įteikė likusiems gyviems kovų dalyviams padėkos raštus.

Šio renginio organizatoriai – buvę Šarūno kuopos partizanai, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos (LKRKA) Marijampolės skyrius,  Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) Marijampolės skyrius.

1945 metų Žolinės Sūduvos laisvės kovų istorijoje buvo paženklintos daugybe svarbių įvykių. Tarp jų – garsiosios Žuvinto kautynės ir ypatingas užduotis vykdžiusios Tauro apygardos Vytauto rinktinės įkūrimas. Žuvinto mūšį galima laikyti bene didžiausio masto ir, ko gera, paskutinėmis kautynėmis Sūduvos žemėje, į kurias sovietiniai okupantai metė ne tik enkavedistų, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius.

1945 metų žiemą, Europai jau gyvenant pergalės viltimis, o sąjungininkų vadovai tarėsi Jaltoje jau tariantis dėl išlaisvintų iš nacizmo tautų likimo, Lietuvoje tebevyko nepaskelbtas kruvinas karas, apie kurio pabaigą nebuvo ir negalėjo būti nė kalbos. Partizanai tuomet dar buvo kupini vilčių atsilaikyti prieš vis stiprėjančią okupantų karo mašiną ir nevengdavo stoti į atvirą mūšį su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis. Kalniškė, Paliepiai, Seda, Virtukai – tai tik dalis vietovių, įėjusių į istoriją kaip didžiausių kautynių liudytojos. Visi šie pozicinio karo požymių turintys atkaklūs mūšiai pareikalavo maždaug 10 tūkst. aukų. Kitaip sakant, tuo metu žuvo maždaug pusė visos ginkluotos pokario rezistencijos dalyvių. Be to, iš partizanų būrių pasitraukė ir nemažai atsitiktinių žmonių, kurių vienintelis tikslas buvo sulaukti karo pabaigos, išvengus mobilizacijos į Raudonąją armiją.

Ežero prieglobstyje

Šiandien net sunku patikėti, kad ramybės ir laukinės gamtos oazė  – Žuvinto ežeras ir greta jo esanti Paliomis vadinama pelkė prieš pat 1945 metų žolines buvo virtęs tikru pragaru. Mėgindami įveikti sunkiai prieinamose vietose įsitvirtinusius laisvės kovotojus, okupantai šiame ties Dzūkijos ir Suvalkijos riba esančiame gamtos kampelyje buvo priversti pasitelkti ne tink ne tik sunkiąją artileriją, bet ir aviaciją.

Apie tai, kad Žuvinte sutelktos didelės partizanų pajėgos, priešas žinojo jau seniai, tačiau pulti čia įsitvirtinusių laisvės kovotojų ilgą laiką nesiryžo. Žuvintas ir Palios – tai ne miškas, kurį galima „iššukuoti“  ilgomis kareivių grandinėmis. Kova ežere ir pelkėje reikalavo visai kitokios taktikos, o svarbiausia – itin didelių pajėgų, kurias sukoncentruoti okupantai, matyt, buvo pajėgūs tik pasibaigus karui.

Partizanų stovyklos Žuvinte smarkiai skyrėsi nuo miškuose įrengtų kovotojų bazių. Nemažai jų buvo įrengta ežero salose, kurias net sunku pavadinti tikromis salomis. Tvirtos žemės po kojomis čia nebuvo – iš vandens augalų ir švendrių į storą kilimą susipynusios salos greičiau priminė gyvus plaustus, galėjusius išlaikyti vos keletą žmonių. Trims ar keturiems kiekvienoje tokioje salelėje įsikūrusiems vyrams pastogę teikdavo tik paprasta brezentinė palapinė, nuo nuolatinės kaulus smelkiančios drėgmės gelbėdavo nedidelė krosnelė, ant kurios partizanai džiovindavo permirkusius batus ir drabužius. Vienintelis ryšys su pasauliu buvo valtis. Nesunku įsivaizduoti, kiek Žuvinto kovotojų gyvenimas skyrėsi nuo miškų stovyklose ar žeminėse įsitaisiusių jų brolių kasdienybės.

Kita vertus, pati gamta Žuvinto stovyklas pavertė sunkiai įveikiamomis tvirtovėmis. Nuo sausumos jas ne tik ežero vanduo, bet ir klampūs, sunkiai prieinami jo krantai. Net ir pašalus, ežeras apsitraukdavo plonu ledo sluoksniu, kuriuo nei pereisi, nei praplauksi. Taigi, užpulti partizanų stovyklas iš pasalų buvo neįmanoma. Sunaikinti jas buvo galima nebent labai didelėmis pajėgomis, apginkluotomis sunkiąja kovine technika. Ji ežero apylinkėse pasirodė rugpjūčio 5 dieną.

„Sekmadienis. Gražus oras, valstiečiai vežė rugius į kluonus. Partizanai gyveno Kiaulyčkampy ir kitose neprieinamose ežero salose. Ryšys su kaimais dėl nuolatinių rusų pasalų buvo nutrūkęs. Partizanai nežinojo tikros padėties ir nesuprato, kas darosi. Jie manė, kad rusai iš Vokietijos fronto atitraukia savo kariuomenę į Rusiją. Vyko didžiulis karinių dalinių judėjimas. Prie ežero ir Palių buvo sutrauktos milžiniškos pajėgos: šarvuočiai, lengvosios patrankos, net lėktuvai, gausybė sausumos kariuomenės. Vietiniai gyventojai, pamatę pavojų, pakabino baltas paklodes — davė ženklą, kad vyrai pasitrauktų. Partizanai dar vis nepatikėjo, kad šitokios jėgos sutrauktos ant jų galvų. Dėl visa ko jie užsimaskavo ir laukė, kas bus“, – taip okupantų karinės operacijos prieš Žuvinto partizanus pradžią dokumentinėje apybraižoje „Motinėle, auginai“ aprašo tuomet Suvalkijoje gyvenusi rašytoja Antanina Garmutė.

Pragaras prie Palių

Naktį iš rugpjūčio 7-osios į aštuntąją kariuomenė jau buvo  jau buvo apsupusi Žuvintą ir Palias glaudžiu žiedu. Maždaug už 3 kilometru į rytus nuo ežero pakrantės esančiame Liepakojų kaime ant kalvelės įsitaisė artilerijos baterija. Priešas laukė signalo pradėti puolimą.

Ir štai, rugpjūčio 8-ąją netrukus po vidudienio iššauta raketa paženklina atakos pradžią. Tą pačią akimirką iš visų pusių į ežerą pasipila uraganinė kulkosvaidžių ugnis. Netrukus prabyla ir minosvaidžiai, taikydami į salas. Tačiau didesnės žalos jie nepadaro – pramušę gyvą salelių kilimą jie neria į ežero vandenį ir tik tuomet sprogsta, išmesdami į paviršių purvino vandens purslus. Tuo tarpu pačios salelės plūduriuoja kaip plūduriavusios. Blogai tik tai, kad vienas minosvaidžio sviedinys sunaikina valtį su maisto atsargomis.

Trauktis iš apsupto ežero beveik nėra kur. Vienai partizanų grupei pavyksta prasiveržti į Palias ties Kiaulyčios upeliu, tačiau netenka dvylikos kovotojų. Dar keli partizanai valtimi nusiiria iki kranto ir pasislepia šieno kupetoje, bet užklupę priešai subado juos durtuvais.

Maždaug po pusvalandžio priešas pradeda lemiamą šturmą. Valtimis ir iš lentų bei durų pasidarytais plaustais jie mėgina pasiekti ežero salas. Beviltiškos pastangos –  partizanų ugnis skandina priešus vieną po kito. „Mačiau viską iš tolo. Partizanų pašautos pilnos kareivių valtys nėrė į dugną. Lemties valia įvyko neįtikėtinas dalykas — dauguma Palių vyrų išėjo iš šio apsupimo. Iki šios dienos neaišku, kas juos išgelbėjo: ar malda, ar vado sumanumas, ar kažkas išvedė slaptu takeliu iš Palių. Pagrindinės partizanų jėgos atsitraukė, palikę kritusius kovos lauke“ – jau minėtai A. Garmutei vėliau pasakos viena šio mūšio liudininkė.

Kitą dieną kareiviai vis dėlto pasiekė salas, tačiau partizanų ten neberado. Nieko neaptiko ir virš ežero skraidę lėktuvai. Pasitraukę iš nepatogių gynybai vietų, vieni kovotojai ilgai tūnojo pasislėpę vandenyje, o vėliau, išsisklaidę mažomis grupelėmis pasitraukė į artimiausius kaimus arba pasislėpė Paliose. Viena keliomis valtelėmis besitraukianti kovotojų grupė pateko į pasalą, tačiau, stojusi į mūšį, privertė priešą trauktis. Salas pasiekusiems sovietų kareiviams nebeliko nieko kita, kaip tik sunaikinti ten paliktas partizanų palapines ir sudeginti valtis. Suprasdami, kad jokios pergalės nepasiekė, priešai dar gerą savaitę laikė apsupę Žuvintą, tačiau ir tuomet nieko nepešė. Galiausiai, kariuomenei pasitraukus, kovotojų gyvenimas vėl grįžo į normalias vėžes.

(Aras Lukšas. Nuo verdančio ežero iki „švininių blynų“ (dalis straipsnio);

https://luksas.wordpress.com/2012/08/17/nuo-verdancio-ezero-iki-svininiu-blynu/