Ankstyvas pavasaris nesukvietė keturiasdešimties paukščių rūšių

Ankstyvas šis pavasaris. Atkutę varlės, drugiai dilgėlinukai ir spungės, žydinčios žibutės, šalpusniai, dulkantys lazdynų žirginiai, pelkėje švylių žiedynai dažniausiai pasirodo kovui įpusėjus, o šiemet - pirmomis mėnesio dienomis. Pagal pirmų sparnuočių parskridimo datas per pastaruosius penkiasdešimt metų, šie metai drąsiai patenka į pirmąjį dešimtuką. Tačiau net ir taip anksti pasitraukus žiemai niekaip nesuskaičiuosime į Dzūkiją parskridusių keturiasdešimties paukščių rūšių. Ar nebus toji diena kiek apgavikiška?

Vandens paukščiams yra kur prisiglausti

Saulės apšviestas Žuvinto ežeras šiandien iš tolo atrodo vaiskiai mėlynas. Nors padengtas ledu, tačiau tik bejėgiškai plūduriuojančiu. Dabar ledas sueižėjęs, išraižytas plyšių, aptirpęs kiekvienas įšalęs meldo ar nendrės šiaudas. Kirai, žąsys, gulbių pulkeliai ant jo dar tupinėja, bet žmogaus ledas jau nebeatlaikytų. Dar diena kita ir ežeras išsivaduos nuo ledo lukšto. Pelkės pakraštyje, ties Dovinės upe atsivėrusi didžiulė properša mirguliuoja nuo ančių, matyti žąsų kontūrai, visai šalia kinių pakraščiu braido kelios gervės. Jei paukščius išgąsdina erelis, šimtiniai jų būriai pasklinda danguje. Tada pagal siluetus gali atpažinti parskridusias didžiąsias, rudagalves antis, dryžgalves krykles, klykuoles ir dančiasnapius.

Ežero pakrantės pievoje žolę pešiojančios pilkosios žąsys susiskirstę poromis jau net nebesipeša dėl lizdaviečių. Atrodo, joms jau aiškios pasirinktos perėjimo vietos, ten augalijos sąžalynuose ar šalia ant ledo jos nakvoja ir ko gero paslapčia krauna lizdus. Žąsų – pilkųjų, želmeninių ir baltakakčių balsas aidi virš ežero nuo ankstyvo ryto. Tačiau jos neprarėkia gervių, kurių balsų pilna ne tik pelkių pakraščiuose, paežerėje, bet ir ežero nendrynuose. Įdienojus nedrynuose nepaliaujamai čiulba gausiai suskridę nendrinės startos, vakare pagaliau prabilo didysis baublys.

Vandens ir atvirų laukų paukščiai yra tie, kurie pradeda parskridimo maratoną, nes miško pakraštyje aptiksi tik pirmus kikilius, strazdus giesmininkus,prieš porą savaičių parskridusią slanką. Virš laukų parskridinėja kovų, kuosų būriai, betgi juos matėme visą žiemą. Tiesa, į sodybas parlėkę čiulba čivyliai ir žaliukės

Keturiasdešimt paukščių ar Keturiasdešimt kankinių?

Nuoširdžiai stengdamiesi, suskaičiavome trisdešimt tris jau parskridusias paukščių rūšis, jei įskaitytume ir tas, kurios pas mus akivaizdžiai žiemojo. Įprastą pavasarį kovo dešimtą dar nebūna parskridę nė dvidešimties, pernai - aštuonios.  Tad ar iš tikro mūsų protėviai rėmėsi savo šimtmečių patirtimi minėdami tą keturiasdešimties paukščių dieną, o gal tai svetimas nusižiūrėtas paprotys? Labai panašu, kad kažkas paskolino tą dieną iš pietinių tautų taip, kaip dabar importavome airišką Helovyną. Ir tikrai Keturiasdešimties paukščių diena niekaip nesigretina su baltiškomis ikikrikščioniškomis šventėmis, kaip kad dabar mėgstama skelbti.

Toji diena tėra tik savotiška transformacija krikščionių, daugiausia ortodoksų, plačiai minimos bažnytinės šventės, minimos kovo dešimtą (rytų bažnyčioje - kovo devintą), skirtos keturiasdešimčiai romėnų legionierių, krikščionių kankinių, kuriuos kaip tikima, Bizantijos imperatoriaus Licinijaus laikais 320-aisiais metais tą dieną sušaldė ir nukankino prie Sebastijos Mažojoje Armėnijoje, dabartinės Turkijos centrinėje dalyje.

Ukrainiečiai, rusai, bulgarai tą dieną kankiniams atminti kepa specialius pyragaičius-vieversėlius, būtinai keturiasdešimt, lyg kankinių sielas simbolizuojančius paukštelius, nes žmonės tikėjo, kad šie paukščiai parskrenda apdainuoti kankinių ir paskelbti pavasario atėjimą. Bulgarės moterys tą dieną lysvėse jau sodina gėles ir kitų augalų daigus, tikėdamos kad viskas, kas pasodinta tądien, augs.

O ką daryti mums, šiauriečiams, su keturiasdešimt parskrendančių paukščių rūšių kovo pradžioje? Ar tiek kada nors jų sulauksime kovo dešimtąją? Vargu bau, net ir šylant klimatui bei registruojant paukščių rūšis, kurių beveik nežinojome prieš penkiasdešimt metų.

Gal verta keturiasdešimties paukščių dieną padėti į tą pačią užmirštų prietarų lentyną, kur laikomi lietuvių liaudies vaistų receptai iš juodo gaidžio, šikšnosparnio, ežio ir žiurkės kraujo, kaulų, plunksnų ar plaukų?

Neverta nusiminti dėl tokio papročių ir tikrovės neatitikimo. Ne tik keturiasdešimt paukščių rūšių, o gerokai daugiau vis tiek parlėks į mūsų šalį. Turėkime kantrybės, mokėkime džiaugtis kiekvienu parskridusiu.

A.P.